|
Nusikaltėlių reikalai
- Šioje kameroje sėdi mūsų kalėjimo pažiba, - aiškina viršininkas mokinukams. - Kai jis pirmąkart pateko pas mus, tai buvo visiškas beraštis. Mes jį išmokėme ir rašyti, ir skaityti. Bet ir vėl įkliuvo... už dokumentų padirbinėjimą!
Kalėjimo dvasininkas įėjo į kamerą pas vagį recidyvistą:
- Nenusimink, mano sūnau. Kai tave išleis, aš pasistengsiu tau padėti...
- Ačiū, tėve, bet tai ne jums: vagystė - reikalas sudėtingas, reikia daug patirties ir ypatingo pasiruošimo.
Įlekia į banką senis su kauke, išsitraukia pistoletą ir sušunka:
– Visiems gultis! Tai – atviras ginkluotas įsilaužimas, vykdomas organizuotai, likviduojant privatinę nuosavybę savanaudiškais tikslais!
Kol jis rėkavo, įbėgo apsauga ir surišo plėšiką...
Vienas apsaugininkas sako kitam:
– Vėl Teisės universiteto dėstytojai be atlyginimų sėdi!..
Nuteistojo mirties bausme klausia:
– Koks yra tavo paskutinis noras?
Tasai atsako:
– Noriu išgerti „Napoleono“ butelį.
– Gerai. Kokių metų gamybos?
– 2050-ųjų.
Teismo salė.
– Nukentėjęs buvo užmuštas apvaliu, buku daiktu...
Teisiamasis, vangiai:
– Tai aš, galva smūgiavau.
Kalėjimo viršininkas, sėdinčiam elektros kėdėje nuteistajam:
– Jūsų paskutinis noras?
– Kai vykdys nuosprendį, palaikykite mane, prašau, už rankos... man bus ramiau...
Kalėjimo prižiūrėtojas aiškina naujokui kaliniui:
– Pas mus yra nusistovėjusi sena ir gera tradicija – kiekvienas kalinys dirba tai, ką moka.
Kokia tavo profesija?
– Aš esu smuikininkas...
– Aišku... tai tu kasdien turėsi pjauti malkas. Norma – penki kubai!
Vyrukas per išpažintį sako:
– Aš esu labai padorus: negeriu, vakarais nesišlaistau gatvėmis, nevilioju moterų ir net nežiūriu į jų pusę, guluosi aštuntą vakaro ir kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią...
– Taip, mano sūnau, bet visa tai pasikeis, kai tik iš čia išeisi, – atsako kalėjimo kapelionas.
|
